Nuo vidinio kvietimo iki universiteto kiemo
Psichologijos studijos jai – ne atsitiktinumas. „Paauglystėje pati lankiausi pas psichologą ir supratau, kaip tai man padėjo – tik ne iš karto. Vėliau ėmiau supančią aplinką matyti kitaip: norėjosi padėti, bet suvokiau, kad vien noro neužtenka. Reikia žinių.“
Mintis, kad kiekvienas turėtų bent kartą apsilankyti pas psichologą, Simona brandino dar mokyklos metais. Tad pasirinkimas buvo sąmoningas.
Tiesa, studijos Klaipėdoje nebuvo pirmas pasirinkimas. „Net verkiau, kai sužinojau, kad įstojau ne į Vilnių, o į KU. Bet dabar negalėčiau įsivaizduoti geresnio sprendimo.“
Simona džiaugiasi artimu santykiu su dėstytojais, nedidelėmis grupėmis ir tuo, kad čia – kiekvienas matomas. „Dėstytojai mus mato ne tik kaip studentus, bet ir kaip būsimus kolegas.“
Ambasadorystė – kelias į save
Simonos ambasadorystės kelionė prasidėjo paprastai – kvietimas socialiniuose tinkluose, draugės paskatinimas. Šiandien ji džiaugiasi šiuo sprendimu. „Man tai galimybė išeiti iš komforto zonos. Džiaugiuosi, kad esu ambasadorė – tai naudinga ir universitetui, ir man.“
Studijų mugėse iš pradžių balsas drebėjo. Dabar – kalbėtis su moksleiviais apie studijas jai vienas mėgstamiausių užsiėmimų.
„KU vardą gerbiu. Jaučiu, kad esu viena iš universiteto veidų – padedu kurti įspūdį, atliepiu į klausimus.“
Fotografijos, renginiai, net laivų paradas – visa tai tapo ambasadorystės dalimi. Bet svarbiausia – tikra bendruomenė.
Tvarkaraščiai ir atidėliojimai
Simona – realistė. „Viską rašau į kalendorių, kitaip pamirščiau pusę dalykų.“ Studentų sąjunga, ambasadorystė, darbas ir studijos – viską pavyksta suderinti, jei planuoji.
Tačiau būna ir chaoso: „Beveik viską palieku paskutinei minutei. Kartais pastresuoju, paverkiu ir tuomet imuosi darbo.“
Svajonė: parodyti, kad gyvenimas gražus
Svajonė? Padėti paaugliams suvokti, kad pasaulis nėra tik juoda ir balta.
Po penkerių metų ji save įsivaizduoja su magistro diplomu, mylima aplinkoje, kuri ją vertina. „Atsargiai renkuosi draugus, palaikau ryšius su šeima, stengiuosi siekti gerų rezultatų. Viską darau sąmoningai.“
Gyventi šia diena
Simona stengiasi pernelyg negalvoti apie tai, kas bus po penkerių metų – jai svarbu, kaip jaučiasi šiandien. Kai pritrūksta motyvacijos, ieško būdų sugrįžti į ritmą – vienas žingsnis, viena užduotis, viena maža pergalė. „Noriu didžiuotis savimi. Norisi matyti, kad einu į priekį – net jei lėčiau nei kiti.“
